pamastymai, patyrimai…

Turbūt dauguma iš jūsų yra keliavę, aplankę daug skirtingų šalių, matę nemažai lankytinų vietų, sutikę įdomių, draugiškų ir keistų žmonių. Be abejo kiekvienas yra patyręs ką reiškia laukti autobuso, traukinio, lėktuvo, ką reiškia klaidžioti su žemėlapiu po nepažįstamą miestą ieškant kažkokios ypatingos vietos, arba turbūt žinot kaip gera sėdėti ant suoliuko, mėgautis oru ir tiesiog stebėti žmonės.
Nežinau kaip jus, bet mane visa tai veža, aš neapsakomai mėgstu keliauti, dievinu visus išvardintus dalykus  ir  tą jausmą po kelionės…  na tą…  nu kai  grįžti namo šiek tiek pavargus ir pasiilgus namų, bet tuo pačiu laiminga. Jauti jog palikai dalelę savęs ten kur keliavai. Supranti, jog per kelionę išmokai kažko naujo, sužinojai dalykų apie kuriuos prieš tai net negalvojai, sutikai kitokią kultūrą. Po kelionės dažniausiai jautiesi toks “dvasiškai pasikrovęs”, toks laimingas ir patenkintas:)
Tie žmonės kurie mėgsta keliauti, neabejoju, kad mane supras. Apie mano pačios keliones, aš pradėjau rimčiau keliauti prieš  metus  ir nuo to laiko aplankiau keletą įdomių šalių ir neabejoju, kad  čia tik pradžia, nes  tas kelionės džiaugsmas yra nepakartojamas:)

P.S. Daug mačiau savo kelionėse, išmokau daugiau, negu galėčiau pasakyti.
(34:11) (Ištrauka iš Biblijos)

Kaip žinia jau gera savaite gyvenu Turkijoje. Taip taip tame pačiame, atostogų krašte, tik dalykas tas, kad atvažiavau ne atostogauti, o atlikti savo praktiką, pagal studijas universitete.
Taigi pasiėmiau savo keliavimų drauge Živilę ir išskridom.
O čia prasidėjo nuotykiai… Pirmas dalykas kas sutrikdė ir sukėlė įdomumą buvo kultūra, absoliučiai kitokia nei Europoje. Norinti pereiti gatvę reikia greit lakstyti. Reikia įprasti, kad tu esi atvykėlis čia ir visi tai mato. Juokaudavom, kad jaučiamės kaip modeliai ant podiumo, kai vaikštom gatvėmis, nes beveik visi spokso į mus.
Kalbant apie kultūra, įdomu tai, kad mūsų niekur neišleidžia vienų. Populiariausios frazės: „Tai aš jus nuvešiu“, „Pietauti eikim kartu“, „Palaukti tuoj surasiu kas jus palydės“ ir t.t. Toks perdėtas rūpestis daros keistas ir net baugus, bet iš kitos pusės gerai, kad mus saugo nes be jų rūpesčio būtų kur kas sunkiau.
Dar įdomus dalykas – maistas. Prieš išvažiuojant girdėjau daug gražių žodžių apie maistą Turkijoje, bet atvažiavus įsitikinau, kad maistas čia nėra toks jau skanus. Kartais susidaro įspūdis, kad jų skonio receptoriai atbukę nes maistas arba žiauriai aštrus, o jei desertas tai šlykščiai saldus. Einant kavinių gatvelėmis jaučiasi kvapas kuris nekelia apetito.
Kaip rašant apie Turkija nepaminėti, jos religijos ypatumų. Taigi kas mane pradžioje šokiravo tai jų kvietimas melstis, kuris yra maždaug taip: 5kartus per parą iš minaretų visoje Turkijoje pasigirsta įvairūs garsai, kurie primena kažkokias raudas, verksmą. Iš pradžių labai gąsdindavo tie garsai, bet dabar jau įpratom ir net laukiam.
Apie mūsų praktiką, tai dirbam ofise, kuris priklauso savivaldybėj ir yra atsakingas už regiono švietimą bei tarptautinius projektus. Šiaip labai įdomu, nes Lietuvoje tokios praktikos jokia organizacija nesuteiks. Praėjusios dvi dienas leidom Ankaroje švietimo konferencijoje, važinėsim po mokyklas, su švietimo sistemą bandysim susipažinti praktiškai. Bent mums skamba įdomiai.
Žinoma, Turkijoje yra vienas dalykas, kuris kartais erzina tai, kad žmonės nekalba angliškai. Lyginant su Švedija, kurioje kiekvienas kalbėjo angliškai čia maždaug kas dešimtas yra girdėjas anglų kalba. Tai ta proga pradėjom mokintis Turkų kalbos, labai keista ir ganėtinai sunki kalba bet mums jos reikia nes nelabai iš ko čia yra rinktis, norint bendrauti.
Vienas dalykas kas labai nustebino tai, kad dauguma žmonių yra girdėją apie Lietuvą, nebent labai gerai apsimeta. Kai buvom konferencijoje matėm vieną gražų stendą kuriame plevėsavo Lietuvos vėliava ir buvo daug informacijos apie tėvynę, iškart šilta širdį pasidarė.
Tai turbūt tiek žinių iš mano naujo gyvenimo, naujoje šalį. Visi esat laukiami čia, Nevsehire, Cappadocia regione (žiauriai gražus, netikit pagoglinkit), maždaug 12 valandų kelio autobusu nuo Stambulo:)
Taigi draugai, priešai, giminės ir artimieji, saugokit vieni kitus ir būkit laimingi!
Gerusiuru!

Šiandien linksmai bet kartu rimtai apie  vyrūs. Mano buto nuomininkė (supraskit mama) paklausė kada parvesi kokį vyrą aišku aš pasakiau kodėl ji man  blogo linki ji nusijuokė ir užbaigėm savo dialogą. Bet po to pamąsčiau kokio  vyro man  norėtus, taigi sumasčiau  tokia anketėlę kuri  atskleistu  mano norus ;D
Vardas Pavardė: Bet koks, svarbiausia, kad nebūtu koks nors  Teisutis, Perisforas  ar dar koks nesamoningas. Bet  aišku jei žmogus geras tai  tas  vardas tiek to ;)
Amžius: vienareikšmiškai vyresnis, nes “pieniai” tikrai kelia juoką, aš  neturiu nieko prieš jaunus berniukus/vaikinus  jaunesni nei 20m. sorry bet  jie ne man ;)
Gyvenamoji vieta: Ten kur aš arba labai netoli, sakykit ką  norit atstumas  neduoda džiaugsmo:)
Tautybė: prieš metus būčiau sakius, kad  tik Lietuvis, dabar manau, kad nebūtinai:)
Šeimyninė padėtis: Be vaikų ir sugyventinės.
Uždarbis: studentiškas ;D  iš tikrųjų nesvarbu kiek, tik tiek, kad man NEreiktų už jį mokėti.
Išsilavinimas: o  čia  tai dalykas, aukštasis,normaliam  žmogui vieno aukštojo užtenka daugiau nereikia. Aišku kartais būna žmonių su  protu ir be aukštų mokslų, bet čia išimtis, naivu būtų tikėtis, kad  kad  tu esi vienas iš jų.
Žalingi įpročiai:Gali būti  visi tik ne iki ribos.
Protas ir jausmai: Pirma reikia  turėti protą  ir norėtus, kad jis būtų atviras naujovėms. Jausmai suprantami, aiškūs, žodžiu, vyriški.
Išvaizda: kaip žinia jei žmogus geras  tai  gali atrodyti kaip beždžionė, o ypač vyrai:) Bet kažkaip norėčiau, kad vyras būtų toks už kurio pasislėpti būtų galima, lyg antresolė spinta ;D Aišku  jei  vyras pasitvarkys  tai sveikintina, bet jeigu  supanašėjęs į moteriškę  tai  ne kas ;D

Manau  užteks, atskleidžiau pagrindinius poreikius aišku kaip paplitę  pasaulyje  tai ko  norėtum niekada negauni,  man jaučiu irgi taip gali būti, bet nesikraunam:) bus  gal  kada nors koks vyras juk reikia giminę pratęsti :)

Neįmanoma rasti iliustracijos  šitam įrašui:)

p.s. Vyras ir moteris, pasmerkti vienas kito siekti ir vienas nuo kito bėgti. (Kažkuris lietuvių autorius)

Agata, Agata
Jau baigėme ratą,
Apskriejom visatą
Ir šeip nevyniojom į vatą.

Buvo laikas kai gėrėm arbatą,
O gal ne arbatą?
Gal ja tik užgerdavom baltąją tetą.

Davai susimetam ir vėl perkam ratą.
Užkariausim vėl tą visą visatą.
Ir viskas iš naujo Agata Agata…

Antra dalis poemos man, dėkui  Jurui:)

Kiekvienas iš mūsų turi smegenys,  žinoma, ne kiekvienas yra  įpratęs jomis naudotis, bet  apie kvailius kada nors. Masčiau kas tose smegenyse yra  ir  supratau, kad viskas, visi mūsų jausmai iš ten, visos mūsų nuomonės, visi mūsų  gebėjimai tokie kaip regėjimas, dėmesio laikymas, klausa ir t.t. Taigi kaip suprantame galva yra  svarbiausias ir be abejo brangiausias mūsų organas.
Taigi kiek vietos jūsų galvose užima jausmai, kiek protas? Kiek procentų smegenų  yra paskirta mokslams ir nereikšmingos informacijos atsiminimui? O  ar  yra vietos prisiminimams, šiltoms emocijoms? Jei reiktų atsakyti man į šiuos klausimus aš pieščiau piešinį - smegenų žemėlapį. Jis atrodytų lyg maža gyvenvietė, kaip kaimas. Ten vienas didelis pastatas būtų lyg mokykla ir būtų skirtas nereikalingai informacijai. Kitas didesnis pastatas kuris, būtų pats moderniausias kaimo pastatas atspindėtų mano darbines veiklos planus, galimybes.  Aišku būtų vienas keistas namukas kuriame vieta būtų mano šeimai. Žinoma kaimas būtų pilnas įvairių namukų tai vietos mano draugams. Taip atrodytų mano smegenys  ant  popieriaus:)
Sapaliojant apie smegenys man kilo vienas klausimas. Kaip čia yra, kad visi turim vienodai atrodančias smegenėles, bet esam  tokie skirtingi? Man nesuprantama, kaip žmogus su panašiomis kaip mano smegenimis gali būti radžio gerbėjas ar amžiais  zirziantis ant Lietuvos politikų? Mano nuomone, mūsų smegenėles reguliuoja aplink mus esantys žmonės ir įvairūs įvykiai, savaime aišku, kad ir mes patys galim kraipyti savo mastymą kaip tik norim.
Taigi bičiuliai linkiu visada naudotis savo smegenėlėmis :)

p.s. Kas būtų protas ir blaivumas be žinojimo, jog esama kvaitulio(H.Hese)

Paskaitinėjau blogą ir manau, kad jau pats laikas parašyti  apie tai kaip gyvenu ir kas vyksta mano pasaulėlyje.
Taigi  pradėkim nuo to, kad jau beveik mėnuo kaip esu Lietuvoje  ir  kovoju su erasmusinė depresija,  kad  būtų  lengviau jau  turiu  bilietą atgal  kovo mėnesiui.Dauguma mano minčių už jūrų  marių ir  kažkaip neina  čia lengvai adaptuotis  tėvynėje  kaip tikėjausi.
Tai pat  dabar  mano asmeniniame  pasaulyje kažkokia nesąmonė.  Grįžus  čia  pamačiau, kad sumažėjo  draugų ratas, kad  į  karaokę  eidavome dideliu būriu, o dabar vos tryse.  Grįžus  daugiau laiko praleidžiu namie ir tuo visai nesidžiaugiu. Kažkaip  atsiranda minčių, kad reiktų  gyvenime šį  bei tą keisti tik dar nežinau kaip.
Šiuo momentu norisi pabėgti  iš  čia  (tą sėkmingai darysiu Belgijoje kitą savaitgalį). Norisi pokyčių  gyvenime, norisi judėti pirmyn, o ne stovėti vietoje, bet tuo pačiu norisi gyvenimo stabilumo,  kaip dauguma pasakytų aš pati nebežinau ko noriu. Oj  daug pas mane tų norų net baisu.
Bet  tikiu, kad dabartinė mano būsena  tik trumpas smegenų aptemimas kuris  praeis su pavasariu:)

P.S.”…Bet tik viena žinau, kad jeigu visi žmonės suneštų savo bėdas į vieną vietą ir panorėtų pasikeisti su kaimynais, tai, gerai įsižiūrėję į kaimynų bėdas, kiekvienas neštųsi namo atgal savąsias atsineštąsias…” (Herodotas)

Pagaliau po ilgos pertraukos sugalvojau parašyti į blogą, pasidalinti savo naujojo gyvenimo įspūdžiais.  Taigi kaip žinia esu  Švedijoje jau daugiau nei tris mėnesius, per šį laiko įvyko  daug ir kartu nieko.  Net nežinau ko čia pradėti :) Aplink mane dabar daug daug laikinų draugų iš viso pasaulio kurie tapo labai artimi. Kažkaip keista, kad žmonės iš visiškai skirtingų  kultūrų  gali būti tokie artimi kaip mes esame čia. Žinoma aš  suprantu, kad jie yra  laikini ir, kad  turbūt  čia  yra pirmas  ir  paskutinis kartas kai aš esu su jais.  Liūdna dėl to  bet kartu aš vis dar turiu galimybė mėgautis  šiuo laiku su nuostabiais žmonėmis. Kalbant toliau  norėčiau šį tą apie pačią  Švediją.  Mane nuvylė  Švedų žmonės,  sveikatos  priežiūros sistema ir  dar keletą dalykų. Apie  žmonės jie yra  tingūs,  lėti, atsipalaidavę taip  yra  kad  jie  turi “suplanuotus”  gyvenimus  ir  gyvena  pagal taisykles, niekada nepamatysi  Švedo kuris  laužys  taisyklės jie  net  nepagalvoja apie tai. Beje toks lėtas  ir suplanuotas  gyvenimo stilius atima iš  jų gebėjimą spręsti extra situacijas. Apie  sveikatos  priežiūra  tai  turbūt tai yra  didžiausias  minusas aš  buvau ligoninėje du kartus  abu kartus lydėjau draugus  ir  pamačiau kaip ligoninės dirba. Pradžioje  visada  apžiūri seselė  ir  ji sprendžia ar reikalingas daktaras. Buvo vienas įvykis kai  naktį  važiavom į ligoninę  ne vieną merginą labai stipriai išbėrė,  jos kūnas  degė  ir  jai tikrai  buvo labai blogai.  Ligoninėje  pradžioje atėjo seselė pamatavo kraujospūdį  ir pasakė, kad turim laukti gydytojo, mes laukėm ir po valandos paprašėm seselės  kad  būtų  galima  pakviesti  gydytoją kuo greičiau ir  jie pakvietė.Gydytojas keletą minučių klausėsi kas nutiko ir  tada  pasakė  aš atsiprašau aš negaliu padėti nes esu ortopedas. Galiausiai normalus gydytojas atėjo  po dviejų valandų, per tiek laiko žmogus ir mirti gali. Švedijos  gatvėse  gali pamatyti  labai daug žmonių sėdinčiu  invalido vežimėliuose ar  vaikštančiu su pagalbinėmis priemonėmis tai turbūt pasekmė Švedų  ligoninių sistemos. Dabar  šiek  tiek  gražių dalykų  apie  šalį.  Švedijoje  yra nuostabi  gamta, miestelyje kuriam gyvenu  matosi miškai, kalvos  ir atrodo įspūdingai. Beje  Stocholmas  turbūt gražiausias miestas kokį kada nors mačiau labai  gražus senamiestis  turintis savo dvasia. Apie kelionės  kol esu Švedijoje  truputi pakeliavau  po pačią Švediją  taip  šiek toliau  buvau Helsinkyje  ir Taline abu  miestai savotiški  bet  man labiau  patiko Talinas tikrai gražus mielas miestas, o Suomijos sostinė  priminė tarybų  sąjunga  matytą  senuose  nuotraukose. Per keliavimus po  Švediją  pamačiau  kad Švedijoje  žiauriai  daug imigrantų  juos tu  sutiksi dirbančius visur taxi vairuotojais, pardavėjais, padavėjais, daktarais, mokytojais  ir  visur kitus  tai mane  truputi nustebino nes Lietuvoje nėra nė pusės tiek. Tai  tokie mano įspūdžiai  apie  Švediją,  bendrai man  čia  patinka, bet  jau labai labai pasiilgau  namų  į kuriuos  grįšiu jau visai greit gruodžio 21d.  Labai labai laukiu :)

  Jau senokai nerašiau nieko į blogą, tai sumasčiau, kad reiktų  pasidalinti su pasauliu dabartiniu mano gyvenimu. Taigi  šiuo metu esu kelte Riga-Stocholmas  ir plaukiu pasitikti naujojo savo gyvenimo, apie viską nuo pradžių.
   Kaip žinia įstojau į univierą  ir tikrai ne į pačią geidžiamiausia specialybę ir kartu su viena  grupioke išgirdom apie ERASMUSĄ,  pabandėm ir pavyko.  Žinoma labai apsidžiaugiau ir  pradėjau svajoti apie naują gražų gyvenimą, bet  žinoma atsirado abejonės o kaip dabar viskas bus, kur aš važiuosiu, kaip aš draugus ir šeimą paliksiu ir t.t. bet dabar man tai  visai nesvarbu, nes šiuo parėjimo momentu aš esu labai įdomioje būsenoje. Aš suvokiu, kad išvažiuoju ilgam į naują gyvenimą ir t.t. bet kartu tuo negaliu patikėti, atrodo tai lyg čia ne aš, labai sunku nupasakoti.  
  Taigi  laukiu, tikiu ir noriu naujo gyvenimo :)

  Įrašas parašytas rugpjūčio 22d.

Jau kažkada rašiau apie draugus, bet noriu dar parašyti, turbūt, todėl, kad jūs man be galo brangūs:)   Taigi nebegaliu pakęsti žmonių, kurie urzgia jog tikrų draugų nėra, jog visi žmonės blogi ir t.t.  Man atrodo, kad tokie  žmonės nenori priimti draugų į savo gyvenimą. Kalbant apie save, aš tūrių krūvą rinktinių draugų, kurių nevardinsiu, jie patys žino ;)  Todėl man sunku suprasti tuos niurzgalius, nes atrodo, kad jie turi problemų, o ne aplink juos esantys žmonės. Man įdomu, ką nepažįstamas  žmogus turi padaryti, kad taptu draugu?  Turbūt būti su tavimi, atvirauti ir padėti prireikus (bent man to užtenka iš draugų).  Neabejoju, kad yra žmonių, kurie mano kad draugai per gyveni būna tik vos keli, kurie pažįstami daugybę metų ir  atlikę žygdarbį dėl tavęs. Atsiprašau, bet mano draugams, nereikia atlikti žygdarbių ar būti su manim nuo gimimo, man svarbu, kad  aplink mane būtų geri žmonės - mano draugai :)

P.S.Draugas yra dovana, kurią pats sau įteiki. (R. L. Stivensonas)

Kiek amžiaus pragyventi reikia, kad  pagaliau sužinotume, jog esam savo gyvenimo karaliai? Man užteko nepilnų 20metų, kelių psichologinių  knygų  ir seminarų. Supratau, kad tik pati aš galiu kraipyti savo gyvenimą taip kaip noriu. Dabar jau žinau, kad viskas  kas aplink priklauso nuo mano požiūrio, jeigu  man žmogus atrodo nemielas tai dar toli gražu, kad jis būtent toks ir yra.   Tai pat supratau, kad gyvenime reikia daryti tai ką nori būtent šiuo  momentu, o ne kada nors kitais metais kai bus laiko. Manau, kad  kiekvieną net ir nuobodų dalyką turėtumėme  priimti su didžiausiu smalsumu, nes kažkam yra įdomu kvantinė fiziką, o kitam naujausių mašinų tiuningavimas, taigi reikia žvelgti į pasaulį iš visų pusių, nes tik tada galėsime plėsti savo požiūrį ir mąstymą.  Reikia nebijoti savęs “laužyti” t.y. keisti savo nuostatas ir požiūrį.
Aš suprantu, kad taip kaip parašiau elgtis yra be galo sunku, bet niekas nesakė, kad kokybiškai gyventi yra lengva. Aš  pati  tikrai ne visada elgiuosi taip kaip norėčiau, bet po truputį stengiuosi matyti pasaulį iš visų pusių. Mums stresą ir vidinį pasimetimą kelią mūsų iliuzijos apie tai kaip viskas turėtų būti, taigi linkiu mažiau iliuzijų o imti ir keisti pasaulį taip kaip norime.

P.S. tikiuosi, bent kas nors, ką nors suprato.

P.S.S.Nori gyventi sau, gyvenk kitiems. Seneka